Ula: stiprybė ne tyloje, o drąsoje keisti pasaulį
Maltoje šį semestrą kineziterapiją studijuojanti Ula neeilinė jauna moteris, kuri ne tik kuria savo ateitį, bet ir jau dabar keičia kitų gyvenimus. Nors Ula neprigirdi, ji atvirai sako: „Manęs niekas nestabdo.“ Tai Ulos gyvenimo moto, lydintis ją per visus iššūkius, nuo mokyklos Lietuvoje iki studijų užsienyje, nuo asmeninių svajonių iki bendruomeninės veiklos.
Dar prieš išvykdama į Maltą, Ula jautė baimę ar pavyks suprasti kitus, ar pati bus suprasta? Tačiau šios abejonės greitai pasitraukė. „Kai dėstytoja pasiūlė studijuoti Maltoje, supratau, kad neturiu ko prarasti. Norėjau kažką veikti užsienyje, supratau, kad turiu važiuoti.“
Kineziterapija reikalaujanti, bet Ulai ji ne tik specialybė, o gyvenimo pašaukimas. Noras padėti žmonėms tai, kas ją veda į priekį. Ir nors studijos sudėtingos, Ula spėja ne tik mokytis, ji aktyvi universiteto bendruomenės narė, savanorė, stovyklų vadovė bei bendrijos PAGAVA stovyklų vadovė.
Vienas didžiausių Ulos svajonių padėti kurčiųjų bendruomenei gauti kokybiškas sveikatos paslaugas. „Dabar kurtieji dažnai turi samdytis gestų kalbos vertėjus, o jų labai trūksta. Noriu, kad ateityje kurtieji galėtų kreiptis tiesiai į mane be tarpininkų, be kliūčių.“ Tam ji planuoja nuo rudens pradėti intensyviai mokytis gestų kalbos, kad galėtų teikti padėti kurtiesiems tiesiogiai.
„Labai daug mano draugų kurčiųjų sportuoja, juda, gyvena aktyviai ir jiems labai reikia specialistų, kurie sugebėtų juos suprasti be papildomų kliūčių.“
Ula augo girdinčiųjų aplinkoje, mokėsi įprastoje mokykloje. Ji dėkinga tėvams, kurie nepabūgo iššūkių ir ją leido į „paprastą“ mokyklą. „Jei ne tėvai, jei ne mano užsispyrimas, šiandien turbūt sėdėčiau vietoje ir manęs niekas nedomintų.“
Nors Ula pati nesusidūrė su patyčiomis, ji žino daugybę istorijų iš draugų, kurie patyrė atstūmimą vien dėl to, kad negirdi. „Daugeliui labai baisu paprašyti, kad pakartotų jei neišgirdo, nesuprato. Girdintiesiems atrodo, kad su mumis bendrauti sudėtinga, bet mums tereikia, kad kalbėtų aiškiai. Tai tikrai nėra sudėtinga.“
Ji tiki, kad įtraukusis ugdymas veiktų, jei jame bus žmonių pasiryžimo vienas kitą suprasti. „Kartais liūdna girdėti kalbas apie įtraukųjį ugdymą taip, kad lyg manęs kažkas nenorėtų įprastoje mokykloje. Aš nesiskiriu nuo kitų vaikų. Man tik kartais reikia pakartoti“.
Savanorystė labai svarbi Ulos gyvenimo dalis. Ji vadovauja stovykloms, padeda vaikams susikalbėti, suprasti vieniems kitus. „Girdintis ir kurčias vaikas visada randa bendrą kalbą. Jiems netrukdo jokių įrankių trūkumas, tik suaugusiems kartais pritrūksta supratimo.“
Bendrija PAGAVA Ulai vieta, kurioje ji jaučiasi laisva, priimta, savimi. „Čia gali būti toks, koks esi, dalintis savo patirtimi ir kurti pokyčius.“ Ji pastebi, kad bendrijos veikloje gali sutikti visokių žmonių – neprigirdinčių, kurčiųjų, girdinčiųjų, visokių amžiaus grupių, todėl buvimas čia išties, kaip buvimas tikroje šeimoje.
Ulos istorija tai ne tik įkvėpimas, bet ir raginimas nebijoti skirtingumo, kalbėti aiškiau, girdėti labiau. Ji nesiekia būti išskirtinė, ji tiesiog nori būti dalis pasaulio, kuris būtų atviresnis visiems.
„Aš visada veržiausi kažką sužinoti. Man nėra baisu prieiti prie žmonių. Ir noriu, kad ir pasaulis nebebijotų prieiti prie tokių kaip aš.“
Veikla vykdoma bendrijai PAGAVA įgyvendinant projektą „Nebūk kurčias mano teisėms” (K4-ADV-I-LS-018). Projektas finansuojamas Europos Sąjungos.
Nuotraukų autoriai Karolis Kondra ir Ula Vaitunaitytė
