Susilaukus naujagimio ir sužinojus apie vaiko kurtumą, tėvams yra natūralu jausti slogius jausmus: nusivylimą, sielvartą, kaltę ir pyktį, gali aplankyti nežinomybė, neapibrėžtumas. Šias ar panašias emocijas išgyvenantiems tėvams būtina ieškoti psichologinio palaikymo, įsitraukti į savipagalbos grupes bei kreiptis į specialistus konsultacijos dėl valstybės teikiamos pagalbos vaikui ir šeimai. Tai ne tik padeda tėvams lengviau išgyventi iššūkių kupiną laikotarpį, tačiau taip pat padeda lengviau susitelkti į pagalbą vaikui, mažiau laiko sugaištama informacijos paieškai.
Išsivysčiusiose šalyse nuo vieno iki trijų naujagimių iš tūkstančio gimsta turėdami didesnį ar mažesnį klausos sutrikimą, o dar nuo vieno iki dviejų vaikų iš tūkstančio klausa sutrinka vėliau. Dažniausia vaikų ir naujagimių klausos sutrikimo priežastis – genetinė. Siekiant vaikams laiku nustatyti klausos sutrikimą ir imtis atitinkamų pagalbos priemonių, 2014 m. Lietuvoje įsigaliojo visuotinis naujagimių klausos tikrinimas, prisidedantis prie ankstyvos įgimtų klausos sutrikimų diagnostikos. Pirmasis klausos sutrikimų tyrimas (otoakustinės emisijos metodu) nėra galutinis, jį po kelių mėnesių gali tekti kartoti keletą kartų. Išsamių tyrimų metu nustačius, kad klausos pažeidimas yra, jis klasifikuojamas pagal negirdėjimo laipsnį, nuo normalios, nežymaus klausos sutrikimo iki kurtumo. Diagnozavus labai žymų klausos sutrikimą arba kurtumą, o klausos sutrikimo reabilitacijai klausos aparatu pacientui esant neefektyviai (pavyzdžiui, nesiformuojant kalbos įgūdžiams, atsiliekant vaiko raidai), gydytojų konsiliumas svarsto kochlearinio implanto poreikį.
Kochlearinis implantas – tai klausos reabilitacijos būdas, suteikiantis galimybę girdėti. Implantas operacijos metu įsiuvamas pacientui po galvos oda, sujungiant jį su vidine ausies dalimi, tokiu būdu sukuriant girdėjimo pojūtį. Implanto sistemą sudaro vidinė ir išorinė dalys. Vidinė implanto dalis – imtumas – operacijos metu įsiuvamas po oda už ausies, o išorinis garso procesorius (kitaip vadinamas kalbos procesoriumi) su rite gali būti dėvimi už ausies kaip klausos aparatas. Vis dėlto klausai lavinti reikalingas ilgas ir daug paciento, jo artimųjų ir specialistų laiko bei pastangų reikalaujantis darbas. Kiek labai implantas bus naudingas vaikui priklauso nuo daugelio faktorių: tėvų ir vaiko užsispyrimo nuolat naudoti implantą ir mokytis girdėti bei kalbėti, galimybės reguliariai dalyvauti susitikimuose su kalbos specialistais, gauti nuolatinę surdopedagogo pagalbą. Lietuvoje atlikus implantuotų vaikų analizę pastebėta, kad aktyviai implantacijos centre besilankančių šeimų bei aktyviai implantuotus vaikus lavinančių tėvų vaikai dažniau pasižymi geresniu kalbos suvokimo lygiu.
Lietuvoje pirmoji kochlearinė implantacija atlikta 1998 m., o šiuo metu implanto operacijos atliekamos dviejose universitetinėse ligoninėse: Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose. Nuo 1998-ųjų iki 2017-ųjų metų Lietuvoje buvo atliktos 463 implantacijos įvairaus amžiaus asmenims. Didžioji dalis pacientų – 79,48% – vaikai iki 18 metų. Nuo 2014-ųjų kochlearinio implanto sistema ir atsarginis garso procesorius tapo visiškai finansuojami Valstybinės ligonių kasos lėšomis.
Nustatyta, kad kuo anksčiau vaikui bus diagnozuotas klausos sutrikimas ir atlikta implantacija, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas bus imlesnis žodinei kalbai, o intelekto ir kalbos raida bus sklandesnė. Pirmieji naujagimio metai yra patys svarbiausi, norint atlikti kochlearinę implantaciją ir yra vadinami „kritiniu langu“. Per šį laikotarpį kūdikis turėtų mokytis priimti akustinę (garsinę) informaciją (t.y. klausytis), atskirti reikšmingus ir nereikšmingus garsus (triukšmą) bei pradėti mokytis gimtosios kalbos. Priešingu atveju smegenų dalis, buvusi atsakinga už klausos jungtis, nepatirdama akustinės stimuliacijos, persitvarko ir priima informaciją, susijusią su kitomis juslėmis: rega, lytėjimu, uosle ar kt. „Kritinio lango“ užvėrimo padariniai gali būti negrįžtami – gali visam laikui kilti žodinės kalbos suvokimo ir vartojimo sunkumų. Uždelstas klausos lavinimas riboja kasdienį vaiko bendravimą, menkina mokymosi ir vystymosi galimybes, dėl to ne tik nukenčia vaiko raidos pasiekimai, bet taip pat atsiranda ilgalaikių psichosocialinių problemų grėsmė ateityje. Pastebėta, kad kochlearinę implantaciją atlikus per pirmuosius dvylika gyvenimo mėnesių, susiformuoja įprasti kalbos gebėjimai, panašūs į įprastai girdinčio (neturinčio klausos sutrikimo) vaiko gebėjimus.
Patį atsakingiausią vaidmenį kochlearinės implantacijos procese turi tėvai. Didžiausią įtaką vaiko klausos ir kalbos vystymuisi daro tėvų pastangos, užsispyrimas ir aktyvus įsitraukimas į vaiko visapusišką lavinimą, bendradarbiavimas su specialistais. Implantavus kochlearinį implantą, būtinas nuolatinis implanto naudojimas ir reguliaraus, pastovus kalbos ir klausos lavinimas, vertinimas. Taip pat būtina ilgalaikė surdopedagogo pagalba ir tėvų pastangos supažindinti vaiką su garsų pasauliu. Kaip reabilitacinė priemonė gali būti rekomenduojamos muzikos, kalbos terapijos.
Taigi, kochlearinė implantacija jau daugiau nei du dešimtmečius suteikia galimybę naujagimiams, dėl įvairių priežasčių praradusiems klausą, grąžinti galimybę pažinti garsų pasaulį. Pastebima, kad ankstyva klausos sutrikimų diagnostika, kochlearinė implantacija ir aktyvus tėvų įsitraukimas į pagalbos vaikui procesą, turi svarios įtakos tolimesniam vaiko vystymuisi. Tėvai, norėdami padėti savo naujagimiui, turėtų prisiminti skrydžio palydovų instrukciją: pirmiausia užsidėkite deguonies kaukę sau, o tada padėkite užsidėti ją kitam. Tėvams, sužinojus apie vaiko klausos sutrikimą, visų pirma, rekomenduojama pasirūpinti savimi: kreiptis psichologinės pagalbos, įsitraukti į savipagalbos grupes ir kuo daugiau bendrauti su šeimomis, auginančiomis klausos sutrikimą turinčius vaikus. Padėję sau, su specialistų ir PAGAVA pagalba galėsite padėti savo vaikui.
Publikaciją parengė Vilniaus universiteto socialinio darbo bakalauro studentas Gedminas Baikštys, koregavo – bendrija PAGAVA.